, Įpusėjo ruduo iki pusės įbrido į upę atspindys gelsvo klevo,,

Tai–nuostabaus poeto Vainius Bakas eilėraščio posmas šiemet vėl atvedęs mane į rudenėjančias Rumšiškes.

Rumšiškių pusės maratono bėgimas nuo kitų skiriasi tuo, kad dalyviai neišleidžiami į trasą visi kartu, o pagal amžių. Kuo vyresnis esi, tuo anksčiau išbėgi.

Jau keli metai kai man leidžia išbėgti pirmai. Tiesiog nėra vyresnių dalyvių norinčių įveikti šią trasą.–21 km 95m.Man pirmai suteikta garbė pamatyti rudeniu kvepiančias Rumšiškes.

Lyg juodas gyvačiukas besirangantis kelias neprailgsta. Jis staiga šauna žemyn ir strimgalviais rituosi vos spėdama perstatinėti kojas. Vėliau sustabdo mane lėtai šliauždamas į dzūkų kalną. Gal, kad spėčiau pamatyti ryškiaspalvių lapų auksu pasidabinusius medžius ir lapais storai nuklotas miško samanas. Jų pilna pakelėje. Ir tik vienas–kitas nukritęs ant kelio. Atrodo, kad ta mano,, gyvatė,, juos tiesiog nusipurto.

Prabėgant pro sodybas šiaudiniais stogais ir mažyčiais langeliais, kažkas suvirpa krūtinėje... Atrodo, pažvelgsiu pro tą langą ir jo kitoje pusėje pamatysiu savo vaikystę...

Staigus posūkis pristabdo bėgimo tempą. O gal tai iš už tvoros su pavydu žvelgiančios žirgų akys? Jei ne užtvaras, jie pasileistų šuoliuoti laukais vien tik švilpiančiam vėjui leisdami įsikibti į karčius...

Malūnai. Maži, suklypę ir tvirtas gražuolis, kurio fone labai gražios bėgikų nuotraukos. Atrodo lyg kažkur čia klajotų Don Kichotas iš jaunystėje skaitytos Servanteso knygos.

Tarsi norėdamas, kad gerai viską įsidėmėčiau, kelias prasuka keturis kartus pro tas pačias vietas. Keista, bet kiekvieną kartą parodo vis kažką kitaip. Tik tas dzūkų kalnas kiekvieną kartą vis statesnis ir statesnis...

Šis bėgimas man ypatingas dar tuo, kad finišavusi galiu stebėti atbėgančius dalyvius. Žiūriu į jų veidus lyg į portretus paveikslų galerijoje. Vieni–rimti, susikaupę, neišleidžian trys į paviršių trykštančios emocijos. Kiti–švytintys džiaugsmu dėl pergalės prieš konkurentus ir save. Dar mačiau liūdnų. Bet jų akyse įžiūrėjau būsimų pergalių džiaugsmą.

Vėliau apdovanojimų pakyla ir interviu. Kalbėti–sunkiau negu bėgti. Tik sugrįžusi namo supratau kaip atsakyčiau į klausimą, ko palinkėčiau draugams?,, Pasakyčiau jiems, kad svarbiausias gyvenime yra judėjimas. Nesvarbu bėgiosi, važiuosi dviračių, eisi ar sėdėdamas ant sofos judinsi kojas. Nežinau ar aš norėčiau ilgai gyventi. Tačiau tiksliai žinau, kad noriu gyventi pilnavertį gyvenimą :skaityti knygas, grožėtis gamta, džiaugtis vaikais ir anūkais, nebūti niekam našta. Vienintelis būdas tai pasiekti yra judėjimas.